Ieškoti

IV žmonės: prasminga savanorystė

0 komentarų
Paskelbta: 2020-03-05 | Atnaujinta: 2020-04-30 | Parašė: Toma | Užtruksite: 5 min.
Kolegė Eglė savanoriauja

IV kolektyve turime subūrę ne tik savo srities profesionalus, kurie puikiai išmano savo darbą. Be profesinių gabumų jie yra įdomūs ir veiklūs žmonės. Kalbinome vieną iš savo kolegų – Eglę, kuri būdama personalo vadove ir turėdama labai daug atsakomybių mūsų įmonėje, nemažiau jų turi ir už biuro sienų. Paprašėme pasidalinti patirtimi ir patarimais apie vieną iš savo papildomų veiklų – savanorystę „Jaunimo linijoje“.

Jau ne vienerius metus savanoriauji. Kaip sugalvojai užsiimti savanorės veikla?

Tai buvo kaip tam tikras savęs ugdymo ir mokymo kelias. Vietoj to, kad eičiau į emocinio intelekto, pokalbių vedimo, grįžtamojo ryšio ar panašius seminarus, viso to mokiausi ir iki šiol mokausi Jaunimo linijoje (toliau – JL). O gavusi teorines žinias, jas galiu pritaikyti realioje praktikoje. Savanorystę pradėjau, visų pirma, norėdama mokytis pati. Išmokti, kaip priimti kitą, nepatarinėti, tiesiog kalbėtis, galų gale – tai puiki proga pastatyti save į situaciją, kurioje nesijauti komfortiškai ir paaugti kaip asmenybei.

Savanoriauji Jaunimo linijoje. Kodėl pasirinkai tokią, socialiai ypač atsakingą sritį?

Iš tiesų prieš kokius beveik 10 metų apie šią organizaciją man papasakojo buvusi kolegė ir kad ši veikla jai asmeniškai buvo nuostabi mokykla. Žinojau, kad tai yra viena iš profesionaliausių savanorystės vietų su nuostabiais mokytojais, kurie yra savo srities profesionalai, bei labai fainais ir draugiškais komandos nariais (kitais savanoriais). Taip pat tai buvo veikla, kuri man atrodo prasminga abiems ragelio pusėms, t.y. mokausi, tobulėju aš, ir kartu yra išklausomas bei nepaliktas vienas tą akimirką mums skambinantis žmogus.

Tavo darbas biure gan įtemptas. Ar nėra sunku po darbo dienos bandyti „atsipalaiduoti“ tokioje veikloje – suteikiant emocinę paramą jauniems žmonėms?

Į JL visų pirma gali skambinti visi, nėra jokio amžiaus kriterijaus. O dėl sunkumo tai tikrai būna visaip. Būna kai tikrai esi pavargęs, neturi jėgų, ir kalbėtis su skambinančiuoju yra sunku. Aš esu žmonių žmogus, tai pasikraunu sutikdama kitus savanorius, pasikalbėdama su jais. Lygiai taip pat JL mes turime galimybę skambinti tam tikriems savanoriams, pasikalbėti su jais, jei emociškai būna sunkiau. JL supranti, kad pokalbis tikrai padeda. 🙂 Kita vertus, dažnai pasikrauni ir pokalbio metu, kuomet jauti, kad tavo laikas yra tikrai prasmingas, skambinantysis jaučiasi geriau, tau pačiam pasidaro lengviau. Apskritai laikas praleistas JL yra tam tikras atsijungimas nuo kitos aplinkos, tai tam tikra prasme yra kelios valandos man ir kai paskambina – skambinančiam žmogui, o pokalbio metu dažnai visi kiti rūpesčiai lieka už nugaros. 

Kas tave skatina nenutraukti savanorystės? Ar pradėjusi savanoriauti galvojai, kad tai tęsi 3 metus? Ar pagalvoji, kiek laiko dar užsiimsi šia veikla?

Kai atėjau, tikrai neturėjau užsibrėžusi laiko rėmų, bet eigoje buvo etapų, kai turėjau visokių pasvarstymų. Dabar matau daug papildomų veiklų, kuriomis norėčiau užsiimti JL. Matau savo augimą ten, matau, kiek daug aš dar visko naujo galiu išmokti. Organizacija suteikia galimybę tą daryti, tad šiai dienai esu naujų tikslų ir naujų planų etape, tai planuoju ir toliau būti JL dalimi.

Kaip manai, ką savanorystė duoda žmogui? Ką davė tau (gal kažko nesitikėjai, kad duos)?

Man tai davė visų pirma daug naujų draugų ir pažįstamų. 🙂 Būtent tokia savanorystė tave ugdo socialiai. Aš išmokau daugiau kalbėti apie jausmus. Apskritai, ugdai savo bendravimo įgūdžius, nes kiekvieną kartą tu atsiliepi vis kitam žmogui su kuriuo kuriesi ryšį nuo nulio. Lygiai taip pat sužinai, kiek įvairių sunkumų patiria žmonės ir kiek daug visokiausių pagalbos būdų yra. Kai gyveni tik savo siaurame rate, net neįsivaizduoji, kaip kardinaliai kitaip tą pačią akimirką gali gyventi žmogus už keliasdešimt kilometrų. Kartais tokie patyrimai priverčia labai susimastyti. Galų gale mokaisi džiaugtis tuo, ką turi, nes yra tiek daug žmonių, kurie net neturi su kuo pasikalbėti, jau nekalbu apie naują rankinuką ar geresnę mašiną. Aš vis dar mokausi. Pasakyti tikrai lengviau nei taip gyventi, bet kiekviena patirtis tave vis priverčia susimąstyti ir vien tas jau yra gerai.

Ką patartum žmogui galvojančiam apie savanorystę. Į kokius klausimus jis turėtų sau atsakyti?

Pagrindinis klausimas, turbūt, būtų – kodėl jam to reikia? Žinoti savo lūkesčius yra svarbu, o juos susiderinti puiki proga yra per atrankas į savanorius. Vėliau, jau mokymų metu, lengviau apsispręsi, ar čia tikrai ta vieta, kurios tu nori. Mokytojai tikrai pasidalina, ko galima tikėtis, kokie iššūkiai laukia. Tuo pačiu reikia pagalvoti, ar paties situacija šiuo metu nėra emociškai sunki, nes turint savo asmeninių problemų, jų neišsisprendus, sunku būtų teikti emocinę paramą kitam. Lygiai taip pat verta įsivertinti ir laiko galimybes. Jo skirti reikia tiek buvimui prie telefono ragelio, tiek kvalifikacijos kėlimui, o šalia dar ir šiaip vykstantys vidiniai organizacijos renginiai. 

Bet jei viską įvertinus jauti, kad nori ir gali skirti laiko savanorystei – aš labai rekomenduoju! Rasi naujų draugų, apie patį save sužinosi tikrai nemažai naujų dalykų, o kiek dar visko daug išmoksi ir patobulėsi. 🙂

Grįžti į sąrašą
0 komentarų
    Parašyti komentarą
    Atšaukti atsakymą
    Sutinku, kad mano duomenys, pateikti komentare, bus rodomi viešai.