Ieškoti

Mūsų rekomendacijos, atrandant Kauną prie dviračio vairo

0 komentarų
Paskelbta: 2020-07-02 | Atnaujinta: 2020-07-08 | Parašė: Toma | Užtruksite: 5 min.
Dviratininkai prie Kauno soboro.

Nors tradicinio žygio data, dėl visiems pasaulyje žinomų priežasčių, pasikoregavo mėnesiu, bet labai džiaugiamės, kad dviračių entuziastai galėjo išminti ir aplankyti dar vieną gražų Lietuvos regioną. Jau ne kartą išbandyta dviračių transportavimo priemonė – traukinys – paskutinį birželio savaitgalį atgabeno mus iš Vilniaus į Kauno stotį. Kur ir pradėjome savo 56 km. žygį.

Kauno centro įžymybės ir pietūs dvare

Sėdę ant dviračių, pro įspūdingąjį Kauno soborą patraukėme apžiūrėti naujai atgijusios Laisvės alėjos ir aplankyti visų išgirtą spurginę. Tikrai verta pripažinti, kad įėjus į spurginės vidų mintimis grįžti į vaikystę. Ne tik dėl saldžių gardumynų, bet labiausiai dėl nei kiek per dešimtis metų nepasikeitusio ir autentišku išlaikyto kavinės interjero.

Toliau maršrutas pro Rotušės aikštę vedė link Kauno pilies ir Vyčio skulptūros. Trumpai apsidairę patraukėme toliau, nes kelias laukia dar labai ilgas. Pasukome per Vilijampolės tiltą ir daugiau nei 10 kilometrų mynėme dėl laukiamo tikslo – pietų išskirtiniame restorane – Raudondvario dvare. 🙂 Išties pietūs buvo kitokie, pasijutome lyg botanikos sode apsupti palmių, o kompaniją garsiais šūksniais mums palaikė vietinė gyventoja papūga. 🙂
Pasistiprinę keliaujame link Kulautuvos kur 14 val. planavome persikelti keltuku į Zapyškį.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

Prieš keliantis per Nemuną buvo suplanuota garbingai stabtelėti prie dviratininko skulptūros. Būtent dėl šio sustojimo prie kelto atvykę kelioms minutėms po 14 val., jo jau neberadome, bet kaip sako – nėra to blogo… Valandėlę atsipūtėme, pasimėgavome saule ir atsigaivinome šalia esančiame vandenlenčių parke. Mūsų džiaugsmui vėliau net pavyko su keltuko „Vytis“ įgula susitarti, kad mus visus perkeltų vienu kartu ir dėl to mums net atskirą reisą išskyrė. 🙂 Malonus ir smagus kapitono padėjėjas greit supakavo mūsų dviračius ir mus į keltą. Po keliolikos minučių jau išsilaipinome kitame Nemuno krante, prie bažnytėlės, kur visus sukaitusius gelbėjo žolės purkštuvai. 🙂

Gamtos stichijos aprengė naujais rūbais

Įveikę daugiau nei pusę maršruto pradėjome likusią jo dalį, kuri tęsėsi kuo puikiausiu dviračiu taku. Tuo metu, atsigręžę atgal, pastebėjome artėjančius debesis, kurie neatrodė itin draugiški. Na bet žygis yra žygis ir niekur jau nedingsi – miname toliau. Kita trumpa stotelė turėjo būti internete rastas „Velo Baras“, tačiau ten nuvykę supratome, kad netilpsime susėsti. Bet, jei planuotumėte keliauti mažesnėje grupelėje (mūsų buvo 14) – aplankykite. 🙂 Mes tuo tarpu prisėdome atsipūsti netoliese esančioje kavinukėje „Kačerga“.

Lengviems pavakariams einant į pabaigą jau kilo gan stiprus vėjas ir matant, kad net kavinės skėtis ilgai neatlaikys, suskubome kuo greičiau minti link Kauno. Netrukus prasidėjo tikra liūtis. Tokia, kad galvą galėjai pakelti tik tiek, kad matytum priekyje važiuojančio kolegos dviračio galinį žibintą. Likome daugiau mažiau permirkę (ne visų lietpalčiai atlaikė) ir liūdniausia – nepakilę Aleksoto funikulieriumi iš aukštai apžvelgti apylinkių. O be viso to, nauja problema – kaip pusei kolegų kiaurai šlapiems keliauti į žygį vainikuosiančią ekskursiją po „Volfas Engelman“ alaus daryklą?! Bet vėlgi, nėra padėties be išeities. Mes paprasti – nuostabių sausų rūbų užsukome ne kur kitur, o į „mamą Maximą“, kur su 50% nuolaida apsirengėme nuo galvos iki kojų. 😀 Toliau – vakarienės!

Skoniai, kurių nėra parduotuvėje, ir įsimintina alaus istorija

Pagaliau pasiekę alaus daryklą išklausėme įdomią alaus istoriją. Ar žinote, kad pirmoji alaus darykla buvo įkurta Bavarijoje 1040 m. ir ji vis dar veikia? Taip pat sužinojome, kad mūsų lankomos alaus daryklos pavadinimą iš tiesų sudaro dviejų, kadaise atskirų, daryklų savininkų pavardės – Volfas ir Engelmanas. Engelmano darykla, veikusi pačiame Kauno mieste, o Volfo už jo ribų – Vilijampolėje. Laikui bėgant Engelman bravorą nupirko Volfo bravoro savininkas su partneriu. O po pirmojo pasaulinio karo, rinkai labai traukiantis, daryklų savininkai nusprendė sumažinti sąnaudas ir bravorus sujungė. Tuo metu įmonė tapo stambiausia alaus gamintoja Lietuvoje.

Išties verta dėmesio ne tik išsami ir labai įdomi istorija, bet ir pačios alaus rūšys. Gavome progą degustuoti alų, kuris nėra išleistas ir skirtas būtent tam – pateikti degustatoriams, kurie paskui sprendžia, kokią naują alaus rūšį paleisti į rinką. Po ekskursijos turėjome suplanuotą labai sočią vakarienę ir virtuvei skiriame didžiausius komplimentus. 🙂

Namo pilni įspūdžių

Neilgai trukus jau keliavome link traukinių stoties, kuri visai šalia alaus daryklos. Operatyviai susipakavę dviračius, kas miegodami, o kas dalindamiesi įspūdžiais – 23 val. pasiekėme Vilnių! Namai! Dėkojome Kaunui už labai įdomią dieną, bet namie geriausia. Ir ypač, kai ant dviračio atsisėdi 7 val. ryto ir namo grįžti tik prieš vidurnaktį.

Nors lietus kiek ir pakišo koją pamatyti visą suplanuoto maršruto grožį, tačiau drąsiai galime siūlyti išbandyti savo jėgas visiems. Svarbu kompanija ir gera nuotaika. 🙂

Grįžti į sąrašą
0 komentarų
    Parašyti komentarą
    Atšaukti atsakymą
    Sutinku, kad mano duomenys, pateikti komentare, bus rodomi viešai.