Tradiciškai, išaušus paskutiniam pavasario šeštadienio rytui, traukinių stotyje vėl galėjote sutikti IV keliauninkus. Skiriamasis ženklas – pašonėje besipuikuojantis dviratis. Savo dviračių žygį, jau antrus metus iš eilės, planuojame taip, kad numatytą maršrutą galėtume pasiekti traukiniu. Tai tikrai labai patogus, praktiškas būdas keliauti, o jei dar nebandėte – pasidomėkite, nustebsite, kiek visko galima aplankyti ir be automobilio 🙂
Šiais metais sėdome į traukinį Vilnius-Kaunas ir vykome tyrinėti Neries regioninio parko, kuris nuo Vilniaus vos pusvalandis kelio. Dauguma į Lazdėnų stotelę atvyko kiek po 9 val. ryto, o keli dviračių fanai, kuriems reikia didesnių iššūkių, mynė dviračiu nuo pat Vilniaus. Mums lipant iš traukinio jie jau besišypsantys laukė – suprask, ko taip ilgai užtrukote 🙂 🙂
Pati Neries kilpos trasa kairiajame jos krante yra 25 km. ilgio, bet mums ją patobulinus visas žygio maršrutas siekė apie 45 kilometrus. Tad ši išvyka mažesnis ar didesnis iššūkis buvo visiems. Pirma stotelė, kuri iškart paliko be žado – Paneriškių atodanga, kurioje apima jausmas lyg viską stebėtum iš paukščio skrydžio: platus Neries vingis, tolyn besidriekiantys miškai, statūs skardžiai… Šis vaizdas tikrai trumpam prikausto ir nebesinori niekur skubėti…
Pusiaukėlė – Žalgirio kaimas. Mindami link jo dar spėjome ir pažaisti, ir vaizdais pasigrožėti – tiek važiuojant skardžiais, tiek nuo parke įrengtų bokštelių. Atvykus į kaime įsikūrusią „Nuotykių akademiją” mus smagiai pasitiko „kaubojus”. Turėjome progą susipažinti su nuostabiais šunimis, kurių ten virš 20! Nuotykių akademijos šunys turi tikrai kuo pasigirti: haskiai – dalyvauja kinkinių varžybose, reisdogai – lenktynėse išvysto net 40 km/val., greitį :O . Ką jau kalbėti, kad šunys yra baigę šunų terapijos kursus Lenkijoje, todėl dalyvauja renginiuose ir terapijose su vaikais bei neįgaliaisiais. Tikrai įsitikinome – šunys be galo draugiški, paklusnūs ir mums suteikė daug gerų emocijų.
Pasistiprinę akademijos šeimininkutės gamintu troškiniu – traukiame toliau. Tikslas vėlgi susijęs su gyvūnais, tik kiek didesniais 🙂 Sudarant maršrutą mūsų žygiui, kolegė atrado vieną netradicišką socialinio puslapio „Facebook” paskyrą – Karvė Popinka ir kaimas Karageliškės. Pasidomėjus daugiau – paaiškėjo, kad likusią vieną apylinkių karvutę kaimynai stengiasi išsaugoti ir kviečia regioninio parko lankytojus, keliaujančius pro šalį, užsukti ir įsigyti Popinkos pieno ir iš jo pagaminto sūrio bei varškės taip prisidedant prie karvutės išlaikymo. Užsukome ir mes. Pasikalbėję su labai malonia ponia Janina ir paglostę kaimo įžymybę bei įsigiję sūrių, patraukėme toliau.
Jau ganėtinai praalkę turėjome įveikti nemažą iššūkį ir įminti į ilgą kalną ant kurio įsikūrusi kavinė „Pušynėlis”. Na, bet ko gi nepadarysi dėl gardesnio kąsnelio 🙂 O buvo tikrai verta! Nuostabi panorama, atsiverianti tiesiog sėdint prie staliukų – nepaliko abejingų, o kur dar skanus maistas… 🙂 Čia valandėlę pailsėjus beliko užbaigti mūsų maršrutą ir įveikti paskutinius 10 kilometrų atgal iki Lazdėnų stotelės.
Maršrutas įveiktas tiksliai pagal grafiką. Į traukinį nepavėlavom ir su mažu jėgų likučiu, bet pilni įspūdžių, grįžome į Vilnių. Tiesa, traukiniu vėlgi vykome ne visi, mat tie patys entuziastai atmynę iš Vilniaus, nusprendė ir parminti. Tad mūsų įveikti 50 km. šiek tiek nublanko prieš jų 111 km., bet tuo IV kolektyvas ir žavi – čia visada atrasi bendraminčių, kad ir ką sugalvotum: ar vakare užsukti į barą, ar keliauti į stadioną pažiūrėti futbolo varžybų, ar… numinti 111 km. 🙂
Gerų vasaros įspūdžių!
